Pastebėjau, kad daugelis mano, jog grafičiai ir gatvės menas yra tas pats. Juk piešiama ant sienų, net ir piešimo technika panaši. Ir grafičiai, ir gatvės menas siekia atkreipti praeivių dėmesį. Tačiau, ar mes nepainiojame šių sąvokų? Kuo gi grafičiai skiriasi nuo gatvės meno? Panagrinėsiu kelis esminius bruožus.

Iš pradžių buvo grafičiai

Manoma, kad pirma atsirado grafičiai, o vėliau iš jų išsirutuliojo gatvės menas. Grafičių tradicija prasidėjo XX a. 7-ajame dešimtmetyje Niujorke ir Filadelfijoje. Gatvėse įsivyravo grafičių piešėjų pseudonimai, vadinamieji tag‘ai, ir išplito po visą pasaulį. Daugelis praeivių pastebi tuos užrašus, tačiau mažai kas supranta, ką jie reiškia. Taip yra todėl, kad tradiciniai grafičiai yra skirti siauros subkultūros narių ratui. Tik tos bendruomenės nariai atskiria, kieno vienas ar kitas užrašas, ką jis reiškia. Tie, kurie nesupranta grafičių ir jų prasmės, mano, kad tai tik bereikšmės spalvotos raidės ir dėmės, gadinančios namų sienas.

20170128_135929

Gatvės menas – menas visiems?

Kadangi grafičių tekstus daugeliui sunku iššifruoti, tai jie neretai vertinami gana neigiamai. Tačiau gatvės menas, priešingai nei grafičiai, yra vertinamas palankiau. Gatvės meno piešinys – tai ne kažkieno užrašyti inicialai, bet piešinys, kurį kiekvienas gali interpretuoti savaip. Gatvės menas, priešingai nei grafičiai, yra atviras, visiems prieinamas, jo nereikia „iššifruoti“. Vis dažniau girdžiu nuomonių, kad gatvės menas yra gražu. Nekilnojamojo turto savininkai kartais netgi užsako gatvės menininkus dekoruoti jų pastatus. Turbūt ne veltui tai vadinama menu, nes jam sukurti reikia ir geros idėjos, ir laiko. Galbūt tikrai tai menas, skirtas visiems?

Legalu ar nelegalu?

Kai keliamas šis klausimas, tai turbūt daugelis atsakytų, kad gatvės menas yra legalus, o grafičiai – ne. Grafičiai neretai piešiami neleistinose vietose. Miesto valdžia leidžia piešti tik tam skirtose vietose. Pavyzdžiui, Vilniuje ir Kaune jau galime atrasti vietų, kur grafičius piešti yra legalu. Vis dėlto, tokių vietų nėra daug. Jei piešinys yra didelio formato, tam reikia gauti miesto savivaldybės leidimą. Todėl gatvės menininkai dažniau kuria legaliai, bet ne visada. Yra manančių, kad gatvės menas yra legali grafičių forma. Kiti mano, kad grafičiai – tai gatvės meno dalis. „Kaip ir daugelis mūsų bičiulių gatvės menininkų, gatvės meną suprantame kaip platų diapazoną technikų ir priemonių, tarp kurių yra ir grafičiai, ir objektai, ir akcijos (veiksmai)“, – savo sampratą pateikia miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.

Skirtingi požiūriai į viešas erdves

Grafičiai daugeliui juos piešiančių žmonių yra saviraiškos forma, būdas palikti savo žymę. Kartu juos apima savotiškas azartas: piešti ten, kur neleidžiama, maištauti prieš sistemą. Grafičiai jau seniai tapo neatsiejama miesto veido dalimi. Galima pagalvoti, kad žmonės vietos grafičiams piešti ilgai neieško. Tačiau gatvės meno kūrėjams vieta yra labai svarbi. Jie atsižvelgia į pasirinktą erdvę ir būtent ji kartais padiktuoja piešinio idėją, o grafičių žinutė nuo vietos vargu ar pasikeičia.

„Gatvės menas yra intervencija, jis įsiveržia į įprastą aplinką, pakoreguoja jos taisykles, judėjimo ritmus, trajektorijas, gali steigti naujus ritualus. Gatvės menininkas suvokia, kad gatvė yra kontaktų erdvė, kad pats gatvės menas yra kreipinys, ir užmezga santykį tarp miesto elementų ir praeivių“, – pasakoja Jekaterina Lavrinec.

Gatvės menas nėra tik profesionalių menininkų darbai, jį kurti gali kiekvienas. Vieniems tai tampa aplinkos dekoro detale, kitiems platforma savo žinutei paskleisti.

20170205_142527
Polocko g. Užupis. Kiemelis.

Ar grafičiai užleis vietą gatvės menui? Sunku atsakyti, bet manau, kad abu šie reiškiniai išliks. Mums, praeiviams, belieka įsitraukti į gatvės meno žaidimą ir užmegzti santykį su savo miesto erdvėmis.

Reklama